Skaitydami etiketes galime sužinoti apie produktų sudėti, galime palyginti skirtingus maisto produktus, bei lengviau pritaikyti juos savo mitybos ir sveikatingumo poreikiams.
Maisto etiketės padeda suprasti, kokia yra supakuotų maisto produktų sudėtis. Pagal ES įstatymus etiketėje turi būti nurodytas energijos kiekis kilokalorijomis (kcal) ir kilodžauliais (kJ), riebalų, sočiųjų riebalų, angliavandenių, cukraus, baltymų ir druskos kiekis 100 gramų (g) arba mililitrų (ml) produkto. Ši informacija turi būti rodoma vienoje vietoje ir dažniausiai pateikiama ant pakuotės nugarėlės. Dalis informacijos dažnai nurodoma ir pakuotės priekyje.
Taip pat gali būti nurodyta informacija apie vienos produkto porcijos maistingumą ir apie maistinių skaidulų kiekį. Jei etiketėje pateikiamas teiginys apie maistingumą, tuomet joje taip pat turi būti nurodyta ir atitinkama sudėtis, pvz., vitaminai ir mineralai.
Produkto sudedamųjų dalių sąrašas atskleidžia daug svarbių aspektų. Teisės aktuose nurodyta, kad produkto sudedamųjų dalių sąrašas turi būti pateikiamas mažėjančia seka. Tai reiškia, kad pirmasis sąraše nurodytas ingredientas sudaro didžiausią produkto dalį. Pavyzdžiui, jeigu norite gauti geros kokybės šokolado, ieškokite tokio produkto, kurio pirmoje sudedamųjų dalių sąrašo vietoje yra šokoladas. Kai kurių produktų sudedamosios dalys dažnai nurodomos tiksliu procentiniu kiekiu, kad klientas galėtų lengviau pasirinkti, kuris produktas tinka jo norams.
Jei produkto sudėtyje yra E maisto priedų, jie turėtų būti žymimi raide E ir atitinkama skaičių kombinacija. Tačiau kartais kai kurie gamintojai tokius priedus sudedamųjų dalių sąraše žymi jų moksliniu pavadinimu, o tai sukuria klaidingą įspūdį, kad jų produkte E priedų nėra. Tad būkite atidūs ir visada patikrinkite bet kokius nežinomus ingredientų pavadinimus ar E numerius. Po E numeriu gali slėptis ir natūralus dažiklis (pvz., daržovėse esantis karotinas žymimas E160a), tačiau koks nors rizikingas ingredientas gali likti nepastebėtas.
ES teisės aktai taip pat reikalauja tekste atskirai nurodyti ir pabrėžti alergenus. Be to, jeigu produkto sudėtyje alergenų nėra, bet gali pasitaikyti jų dalelių, tuomet tą būtina nurodyti ant pakuotės, pavyzdžiui: „Gali būti (alergeno) pėdsakų“. Tai reikalinga tam, kad tam tikro maisto netoleruojantys ar alergijų turintys žmonės galėtų lengvai pasirinkti jiems saugius produktus.
Ant maisto produktų pakuočių turi būti nurodyta informacija apie kilmės šalį arba kilmės vietą. Net jei ant produkto pakuotės matosi tam tikra asociacija su tam tikra kilmės šalimi, verta patikrinti šią informaciją produkto etiketėje.
Terminas „Geriausias iki“ - Šis terminas atitinka numatomą laikotarpį, kurį maistas turėtų išlaikyti geriausias savybes, pvz., skonį. Maisto, kuris turi užrašą „Geriausias iki“, pavyzdžiai yra konservai, džiovinti ir šaldyti maisto produktai.
Terminas „Tinka vartoti iki“ - Tai yra numatomas laikotarpis, kurį maistas turėtų būti saugus vartoti, kai maistas yra laikomas nurodytomis laikymo sąlygomis. Jeigu tokie maisto produktai bus vartojami pasibaigus šiam galiojimo terminui, kils apsinuodijimo rizika. Maisto, kuris turi užrašą „Tinka vartoti iki“, pavyzdžiai yra atšaldyti pieno produktai, paruošta mėsa ir paruoštos salotos.
Nurodant galiojimo laiką, siekiama tinkamai informuoti vartotojus ir padėti jiems saugiai vartoti maistą. Maisto galiojimo laikas galioja tik tuomet, jei produktas įsigyjamas sveikas ir nepažeistas. Vartotojai turėtų visada laikytis gamintojų instrukcijų dėl produktų laikymo, ypač temperatūros ir produkto suvartojimo laiko atidarius pakuotę. Vartotojams taip pat rekomenduojama atsižvelgti į galiojimo laiką perkant maistą tam, kad nereikėtų išmesti sugedusio maisto. Pavyzdžiui, skirtingai nei „Tinka vartoti iki“ termino atveju, daugelį maisto produktų su „Geriausias iki“ terminu bus saugu valgyti ir pasibaigus šiam terminui.
arba grupines 
konsultacijas.
